Aiškinamės, kas yra fašistai, jų pozicijos ir kokių judėjimų jie laikosi. Taip pat fašizmo ypatybės ir priežastys.
Kas yra fašistas?
Terminas fašistas, arba jo santrumpos populiarus ispanų kalba „facho“ ir „facha“ yra menkinantis žodis politika ir visuomenė. Griežta jo reikšmė daugiau ar mažiau neapibrėžta. Tai apima daugybę savybių, tokių kaip netolerancija, autoritarizmas, rasizmas, ksenofobija, militarizmas, neapykanta ir kitos nedemokratinio mąstymo formos.
Griežtąja prasme fašistai yra tie, kurie prisijungė prie režimų arba juos sukarino diktatoriškas, Benito Mussolini (1883–1945), Adolfo Hitlerio (1889–1945), Francisco Franco (1892–1975) militaristai ir rasistai, tarp daugelio kitų Europa arba Amerika. Tai buvo vadinamieji trečiieji XX amžiaus tarpukario būdai.
Tai buvo revoliuciniai judėjimai, kuriems vadovavo lyderiai charizmatiška ir populistinė retorika. Taip jie perėmė kontrolę Būklė ir jie ją pakeitė pažadėdami grįžti į prarastus šlovės laikus.
Jie sukūrė autoritarinius, militaristinius, giliai antikomunistinius režimus. Juose buvo nuolatinis mažumų persekiojimas, valstybės kišimasis į ekonominius, socialinius ir asmeninius reikalus. Šių vyriausybių buvimas detonavo Antrasis pasaulinis karas Europoje 1939 m.
Tačiau šiandien terminas fašistas vartojamas kaip politinis įžeidimas. Apkaltinti priešą esant fašistu reiškia, kad už jo kaltinimų, ketinimų ar žinutės fašizmas. Kitaip tariant, tai būdas apkaltinti reakcingą autoritarizmą ir neapykantos bei pranašumo jausmus tiems, kurie yra etniškai, politiškai ar kultūriškai skirtingi.
Tačiau yra perspėjančių, kad šis terminas vartojamas per daug, o iš esmės visi savo oponentus vadina fašistais, taip atimdami iš šio termino bet kokią realią prasmę.
Fašizmo ypatybės
Fašizmas pasižymi tuo, kad charizmatiškam lyderiui suteikia daug galių.Fašizmas nėra lengvas judėjimas, kurį galima apibrėžti, nes jo atsiradimas daugiausia susijęs su kontekste to meto kultūrinė ir socialinė-politinė. Jo ideologiniai pagrindai buvo netolygūs, gana hibridiniai ir sklandūs, todėl apie kiekvieną fašistinio judėjimo atvejį reikėtų galvoti daugiau ar mažiau atskirai.
Tačiau kai kalbame apie fašizmą, dažniausiai galvojame:
- Autoritarizmas. Polinkis suteikti daug galios charizmatiškam, neklystančiam ar apsišvietusiam lyderiui.
- Militarizmas. Tai yra, atsidavimas kariniam pasauliui ir jo idėjai karas kaip politikos dilemų tąsa.
- Populizmas. Kitaip tariant, populiarių nuotaikų išaukštinimas ir skaldančio mąstymo, mūsų prieš juos, skatinimas per didžiulius reginius ir kenkiant logika ir priežastis manyti problemų piliečių.
- Nacionalizmas, rasizmas Y ksenofobija. Tai yra neigiamas ir žalingas vertinimas tų, kurie kilę iš skirtingo rasinio, etninio, kultūrinio ar tautinio konteksto. Tuo pat metu yra perdėtas savęs vertinimas pagal grynumo ir tobulumo standartus.
- Fanatizmas ir netolerancija. Kurie virsta nepasitikėjimu demokratine sistema, nuomonių pliuralizmo ir mažumų raiškos atmetimu, taip pat tendencija burtis į budinčias, sukarintas ar gąsdinančias politinių oponentų grupes.
Fašizmo priežastys
Fašizmas, kaip ir daugelis kitų politinių ir socialinių reiškinių, dažniausiai yra jo istorinio konteksto ir tinkamų lyderių, kurie jiems patogiu metu skatina, surengs ir pasinaudotų jais pasinaudoti, pasekmė. XX amžiaus Europos fašizmo priežastys yra šios:
- Europos nuskurdimo būsena, dėl Pirmasis pasaulinis karas ir 1929 m. depresija, padidinusi socialinius neramumus ir nepasitikėjimą politine sistema.
- Vokietijos ir Italijos – šalių, kurių dalis Afrikos kolonijų padalijime buvo palyginti mažesnė nei kitų – imperiniai siekiai. tautų, pridėta prie to, kad teritorija ir ekonomika Vokiečiai buvo žiauriai paveikti Pirmojo pasaulinio karo pasidavimo sutarties (The Versalio sutartis).
- Išankstinis komunizmas Rytuose, po Bolševikų revoliucija 1918 m. nuvertė Rusijos carizmą, skatino reakcingus ir ksenofobinius jausmus Europoje, demokratijos susilpnėjusi atrodė puiki aplinka panašiems socialistiniams eksperimentams.
- Charizmatiškų lyderių – tiek Adolfo Hitlerio, tiek Benito Mussolini, tiek jų bendraamžių iš kitų šalių atsiradimas, kurie mokėjo pasinaudoti istorine akimirka, kad paskatintų savo politinę karjerą ir įsitvirtintų kaip populiarių nuotaikų atstovai ir kalbėtojai.
Fašizmas ir nacizmas
Šiandien terminai fašizmas ir nacizmas arba fašistas ir nacizmas vartojami kaip sinonimai visa jo prasme. Tai nepaisant to, kad techniškai naciai buvo vokiečių fašistai, taigi ne visi fašistai buvo naciai.
Terminas „fašistas“ kilęs iš lotynų kalbos fascio („Haz“), kuris buvo Romos magistratų valdžios simbolis, pasiskolintas iš pirmųjų fašistinių judėjimų Italijoje, kuriam netrukus buvo paskirtas Musolinis.
Vietoj to, terminas „nacis“ kilęs iš įprasto Hitlerio partijos inicialų vartojimo Nationalsozialistische Deutsche Arbeits Partei (NSDAP) arba nacionalsocialistinė Vokietijos darbininkų partija, šnekamojoje kalboje vadinama nacių partija.