Aiškinamės, kas yra prosopėja arba personifikacija kaip stilistinė figūra, jos ypatybės ir įvairūs pavyzdžiai.
Kas yra prozopopoėja?
Į retorika Y literatūra, prozopopėja arba personifikacija yra stilistinė figūra, kurią sudaro žmogaus savybių priskyrimas referentui, kuriam dažniausiai jų trūksta, pavyzdžiui, gyvūnui, augalui ar objektui, nesvarbu, ar jis yra konkretus ar abstraktus. Šios žmogaus savybės gali būti susijusios su kalba, daina, jausmu ar mąstymu arba bet kokia kita būsena, suteikiančia jiems a asmuo.
Personifikacija yra a išteklių labai paplitęs įvairiose srityse, ypač literatūros, vaikų ar oratoriją. Ji taip pat vadinama ontologine metafora (tai yra nurodant būtį).
Jo pavadinimas kilęs iš graikų kalbos prosoponas (kurią sudaro privalumus, „Persiųsti“ ir opozicija, „Veidas“), taip vadinosi kaukės, kurias naudojo aktoriai tragedija klasikinis, ir su kuriuo kai kuriais atvejais jie galėjo taip interpretuoti dievus, gyvūnus ar patį likimą.
Tokiu būdu tai būtų priešingybė gyvuliškumui (gyvūninių savybių priskyrimui) arba reifikacijai (daiktų savybių priskyrimui). Prozopopoėja dar vadinama kalbos, tekstų arba kalbas, kurios yra bombastiškos, be reikalo iškilmingos arba perdėtai retoriškos.
Prozopopėjos ypatybės
Prosopopeijai būdingi šie požymiai:
- Jį sudaro tam tikras tipas metafora ir (arba) stilistinė procedūra, nes ji atlieka funkciją geriau iliustruoti tai, kas buvo pasakyta, arba išreikšti tai estetiškesne prasme.
- Priskiriami gyvūno ar negyvojo referento (net jei tai abstraktūs ar įsivaizduojami) veiksmai ar asmens savybės.
- Jis paplitęs pasakėčios, vaikiškos istorijos, literatūriniai tekstai arba metaforiškas, ir į kalba kalbama.
Prozopopoėjos pavyzdžiai
Štai keletas personifikavimo pavyzdžių:
- Vėliau į jo duris pasibeldė žiema.
- „Valgyk“, – tarė žaltys Ievai.
- Tą naktį vėjas šnibždėjo jam į ausį.
- Valandos užsitęsė iki mamos sugrįžimo.
- Rudenį medžiai nulupami nuo lapijos.
- Smuikai verkė, būgnas kosėdamas.
- O, žiaurus likimas, tu mane smerki!
- Miestas buvo kilnus ir didingas.
- Eidamas pro šalį tulpės nusilenkė, tarsi užlenkęs.
- Mėnulis užmerkė akis virš kalnų grandinės.
- Kareiviai, mūsų laukia laisvė, o pareiga mus šaukia!
- Neversk manęs kalbėti, saldus vynai, aš turiu išlaikyti šią paslaptį!
- Trimitai džiugino konkurso nugalėtoją.