Aiškiname, kas yra autonomija, kas yra moralinė autonomija ir valios autonomija. Taip pat jos skirtumai su heteronomija.
Kas yra autonomija?
Autonomija suprantama kaip galimybė apsispręsti savarankiškai, savarankiškai, be trečiųjų asmenų prievartos ar įtakos. Šis terminas taikomas filosofinėje mintyje (Etika), psichologinė (evoliucinė psichologija) ir net teisinė bei politinė (suverenitetas), bet visada su panašiomis reikšmėmis, susijusiomis su gebėjimu valdyti save ir nepriklausomybę, jei ne laisvę.
At Kognityvinė raida ir emocinis asmenų, savarankiškumas tampa vis labiau pastebima ir laukiama individo savybe. Galbūt todėl, kad vaikystėje (ir vis dar paauglių) esame pažeidžiamos būtybės, kurios labai priklauso nuo savo tėvų sprendimų (kurie teisiniais klausimais įtvirtinagloba) tiek logistinei, tiek emocinei. Ši paskutinė priklausomybės forma išnyksta paskutinė, nes tampame savarankiškesni ir pradedame patys priimti sprendimus.
Taigi suaugę asmenys turi autonomijos gebėjimą, dėl kurio jie yra teisės subjektai, ty žmonės, galintys patys priimti sprendimus, prieš tai su niekuo nepasitarę (nors jie gali tai padaryti). Šia prasme tai yra priešingaheteronomija arba priklausomybė. Žinoma, su autonomija, kaip ir su Laisvė, taip pat įgyjami įsipareigojimai ir atsakomybė. Ta prasme tai yra bruožas branda arba pilnametystė.
Politiniuose reikaluose taip pat tai yra bruožas suverenitetas iš tautų kaip tokia: šalis, turinti autonomiją teisiniais, ekonominiais ir kultūriniais klausimais, bus nepriklausoma šalis, todėl šalis, kuri yra laisvesnė ir pajėgesnė susidoroti su bendruomenė tarptautinis.
Moralinė autonomija
Filosofiniu požiūriu autonomijoje susilieja ir individo matymas prieš kitus, ir prieš jį patį. Kažkas susiję su psichoanalitine superego arba superego samprata: rinkinys taisykles kurių individas nusprendžia daugiau ar mažiau sąmoningai laikytis. Tai ypač pasakytina apie moralinius dalykus, kai individas reaguoja į a tradicija kultūrą, kurią jis gavo iš savo tėvų ir aplinkos.
Taigi moralinė autonomija bus gebėjimas moraliai įvertinti veiksmą, situaciją ar įvykį, taip nustatant, ar tai priimtina, ar ne. Žinoma, moralė yra jautri bendraamžių spaudimui, tačiau tiek, kiek individai turi gerai suformuotus kriterijus ir suvokia savo gebėjimą sprendimų priėmimas, iš jų būtų tikimasi stiprios moralinės autonomijos. Tai, žinoma, nereiškia, kad negalite persigalvoti.
Valios autonomija
Valios autonomija yra pagrindinis ir pirminis sutarčių teisės ir asmenų santykių principas: aiškus, akivaizdus noras be jokios prievartos ar pareigos nuspręsti už asmenį ar savo turtą ir pasirašyti sutartis. norimų, arba derėtis dėl jų turinio ir poveikio.
Jos pagrindas kilęs iš įstatymai Liberalai, gimę iš Prancūzų revoliucija , kuris iškėlė laisvę ir lygybę tarp Žmonės, laikantis tam tikrų abipusio svarstymo nustatytų ribų. Šie apribojimai paprastai yra:
- Pasirašytos sutarties sąlygos negali būti pasirašytos, gresia bauda už dokumento sulaužymą arba pripažinimą negaliojančiu.
- Jokios sąlygos sutartis gali prieštarauti teisės sistemai ar jurisprudencijai Įstatymo taisyklė.
Autonomija ir heteronomija
Heteronomija yra autonomijos priešingybė: individo priesakų ir apsisprendimų poreikis, visuomenė arba organizacija ateiti iš kito. Taip žiūrint, tai yra priklausomybės, jei ne paklusnumo, forma, nes kito kriterijai yra tie, kurie galioja, nesant (arba vietoj) savųjų.
Be to, šie kriterijai laikomi neapgalvotais, kaip ir yra vertybes kurie mums yra įskiepyti, kai esame vaikai: jie ateina iš išorės, iš mūsų tėvų, ir tik tiek, kiek tampame savarankiški, galime pasirinkti juos priimti ar pakeisti savo kodu.