Valacikloviras

Valacikloviras yra vienas iš dažniausiai naudojamų veiksnių kovojant su herpes simplex viruso infekcija ir herpes zoster. Vaistas yra perdirbamas daugybe preparatų, yra provaistas ir laikomas antivirusiniu.

Kas yra valacikloviras?

Valacikloviras yra acikloviro provaistas, vartojamas herpeso infekcijai ir juostinei pūslelinei gydyti. Sąvoka „vaistas“ apibūdina medžiagas, kurios, kaip ir valacikloviras, neturi jokio tiesioginio poveikio ar sėkmės, o tik pradeda veikti kūne. Valacikloviras žmogaus organizme virsta aktyviu ingredientu acikloviru, kuris vėliau naikina herpes virusus.

Valacikloviras, kaip provaistas, turi daug privalumų. Pavyzdžiui, išvengiama blogo skonio, padidėja tirpumas ir padidėja veikliosios medžiagos biologinis prieinamumas. Be to, valacikloviras absorbuojamas greičiau nei panašios medžiagos, kurios neveikia kaip provaistai.

Chemijoje aktyvusis ingredientas apibūdinamas empirine formule C 13 - H 20 - N 6 - O 4. Taigi valacikloviro moralinė masė yra 324,34 g / mol.

Farmakologinis poveikis kūnui ir organams

Farmakologiniu požiūriu valacikloviras yra ne tik antivirusinis, bet ir priešvaistas. Aktyvus ingredientas greitai absorbuojamas žmogaus žarnyne, todėl biologinis prieinamumas yra žymiai geresnis, palyginti su panašiais vaistais. Literatūroje nurodoma, kad prieinamumas yra apie 55%, o tai daugiau nei penkis kartus viršija vidutinę 10% vertę.

Kai organizmas absorbuojamas, valacikloviras virsta aktyvia acikloviro forma. Tai vyksta per metabolizmą (metabolizmą). Acikloviras yra glaudžiai susijęs su nukleonbazės guaninu, kuris yra DNR ir RNR komponentas. Tai suteikia galimybę medžiagai įsiskverbti į ląstelių metabolizmą ir jas išjungti. Tai daro, nes virusas negali paskleisti savo DNR.

Acikloviro ypatumas yra tas, kad jis veikia tik ten, kur jo reikia. Nes veiklioji medžiaga puola tik tas ląsteles, kurios jau yra užkrėstos virusu.

Dėl savo veikimo mechanizmo valacikloviras laikomas antivirusiniu vaistu, pasižyminčiu antivirusinėmis savybėmis prieš įvairius herpes virusus (įskaitant simpleksą ir zosterą).

Medicininis pritaikymas gydymui ir prevencijai

Palyginti su kitais antivirusiniais vaistais, kurie naudojami kovojant su herpesu, valacikloviro taikymo sritis yra labai plati. Kadangi medžiaga yra veiksminga prieš beveik visus herpes virusus.

Dažniausiai pasitaikantys valacikloviro tipai yra šie: a. Odos peršalimas (specialisto srityje: herpes simplex), juostinė pūslelinė ir vėjaraupiai (vėjaraupių virusas), Pfeifferio liaukos karštinė, kurią sukelia Epstein-Barr virusas, ir citomegalijos virusas. Genitalijų herpesas taip pat gali būti gydomas valacikloviru.

Dozavimas, reikalingas kiekvienu atveju, priklauso nuo pagrindinės ligos ir konkretaus paciento, todėl visada reikia laikytis medicinos nurodymų. Tačiau paprastai sveikam suaugusiam žmogui reikia vartoti 1000 mg tris kartus per dieną. Vaikams ir paaugliams iki 12 metų tinkama dozė yra mažesnė.

Valacikloviras dažniausiai skiriamas tablečių pavidalu. Juos pacientas geria gerdamas pakankamai vandens.Žinomiausi preparatai, kurių sudėtyje yra valacikloviro, yra Valtrex® Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje, taip pat Valaciclomed® ir Valdacir®, kurie parduodami tik Austrijoje. Taip pat yra daugybė generinių vaistų.

Rizika ir šalutinis poveikis

Išgėrus valacikloviro, gali atsirasti nepageidaujamas šalutinis poveikis. Tačiau nebūtinai taip yra. Dažniausias šalutinis poveikis yra galvos skausmas, pykinimas, galvos svaigimas ir bendras negalavimas.

Kartais išgėrus valacikloviro, gali atsirasti diskomfortas virškinimo trakte. Tai sukelia pilvo skausmą, viduriavimą, vėmimą ar nedidelį mėšlungį. Be to, gali būti sumišimo būsena ar odos reakcijos, tokios kaip niežėjimas, išbėrimas ar paraudimas. Be to, gali atsirasti jautrumas šviesai. Inkstų nepakankamumas ar inkstų funkcijos sutrikimas yra labai reti.

Valacikloviro vartoti negalima, jei yra padidėjęs jautrumas ar alergija. Be to, reikia atkreipti dėmesį į sąveiką. Valacikloviras aktyviai išsiskiria iš inkstų per vadinamuosius organinius anijonų pernešėjus (OAT), todėl galima įsivaizduoti priklausomybę nuo kitų organinių anijonų, tokių kaip probenecidas.

Ypač atsargiai reikia vartoti kartu su medžiagomis, kurios yra toksiškos inkstams. Gydytojas visada turi būti informuojamas apie visus preparatus, kurių imamasi, kad būtų sumažinta sąveikos rizika.